Pirmieji statiniai dabartinės Filharmonijos pastato vietoje atsirado XVI a. pradžioje, kai Vilniaus miestas buvo apjuostas gynybine siena (1503–1522). Šalia jos atvykstantiems pirkliams leido statyti Rusų pirklių namus. Gotikinių formų pastatas buvo mūrinis, dviejų aukštų, stovėjo šonu į gatvę ir į posesijos gilumą turėjo du erdvius, mūrine siena aptvertus kiemus (pirklių ir ūkinį).
Per rekonstrukciją pastatas buvo išplėstas (pristatyti du šoniniai korpusai), taikomos renesanso architektūros formos. Šoniniuose kiemo korpusuose, sekant italų renesanso stilistika, per du aukštus sumūrytos arkinės galerijos
1748 m. kilęs gaisras neaplenkė ir Rusų pirklių namų pastato. Tad XVIII a. viduryje jis vėl buvo rekonstruotas.
Po ATR padalijimų (1772–1795) Vilnius atiteko Rusijai. XIX a. pradžioje Rusų pirklių namai pervadinti į „Dom Goscinny“, čia įsisteigė didmeninės prekybos namai ir viešbutis. 1803 m. vasarą prasidėjo Pirklių rūmų perstatymas. Po jo pastatas įgavo klasicistinę kompoziciją, toks jis išliko iki pat XX a. pradžios.
Buvo vadovaujamasi K. Korojedovo projekto variantu ir po 1900 – 1902 m. rekonstrukcijos pastatas buvo pavadintas Miesto sale su „Γρанд Отель“ viešbučiu.
Koncertų ir teatro salė – svarbiausia ir atraktyviausia pastato erdvė, tapusi reikšmingų to meto kultūrinių ir politinių įvykių vieta.
1940 m. birželį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, švietimo liaudies komisaro Antano Venclovos įsakymu nuo lapkričio 1 d. buvo įsteigta Lietuvos TSR valstybinė filharmonija. Ji įsikūrė buvusios Miesto salės pastate.
1944 m. buvo nugriauti priešais Miesto salę stovėję pastatai. Nuo tada jų vietoje atsiradusi nauja erdvė kompoziciniu požiūriu padėjo atsiskleisti salės pastatui. Pokario metais buvo atliekamos kelios pastato rekonstrukcijos, kurių metu vestibiulio paradinė laiptinė įgavo dabartinę formą. Scenos gilumoje 1963 m. buvo įrengti iš Potsdamo (Vokietija) pargabenti Alexanderio Schuke‘s firmos koncertiniai vargonai. 1976 m. vykdytas filharmonijos išplėtimo-restauravimo-pritaikymo projektas. O 1985 m. rekonstrukcija įgijo išties didelį mastą: buvo išplėsta vestibiulio erdvė ir suformuotas šoninis fojė su rūbine, taip pat nauja laiptinė iš bazilijonų vienuolyno pusės, vedanti iš rūsio iki trečiojo, balkonų ložės, aukšto. Rekonstruojant laiptinę, tarp rūsio ir pirmo aukšto atsitiktinai buvo atidengtas senasis bevardis skersgatvis, XVII–XX a. skyręs Rusų pirklių namų ir Švč. Trejybės bažnyčios bei bazilijonų vienuolyno teritoriją. Šį autentišką radinį restauratoriai paliko eksponuoti kaip seniausią pastate esantį reliktą.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Filharmonijos veiklos pobūdis pamažu keitėsi, sovietinei koncertų monopolijai mėginant pritaikyti šiuolaikiškesnius veiklos modelius rinkos ekonomikos sąlygomis. 1998 m. Filharmonijai suteiktas Lietuvos Respublikos nacionalinės institucijos statusas. Šiuo metu koncertinė įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija vykdo dvejopas funkcijas: viena vertus, organizuoja koncertinę ir kitokią veiklą Filharmonijos pastate esančiose bei kitose Vilniaus miesto salėse, antra vertus, administruoja ir koordinuoja Filharmonijoje dirbančių kolektyvų bei solistų koncertinę veiklą Lietuvoje ir svetur. 2005 m., minint Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį, priešais pagrindines duris į salę šaligatvyje įmontuota paminklinė lenta, o hole pastatyta Gedimino Jokūbonio bronzinė skulptūra, skirta vienam iš tautinio atgimimo judėjimo lyderių – daktarui Jonui Basanavičiui. 1905 m. čia įvyko didžiausias vienos tautos suvažiavimas Rusijos Imperijos istorijoje. Teigiama, kad susirinko apie tūkstantį dalyvių.
Informaciją parengė:
Ernestas Jagelavičius
Informaciniai šaltiniai:
- Aleknaitė-Bieliauskienė, Rita. Vilniaus filharmonijos veikla vokiečių okupacijos metais.// Istorija. – 2007, Nr. 68, p. 58–68.
- Motieka, Egidijus. Didysis Vilniaus seimas. –Vilnius, 2005. – 360 p.