Vilnia

Vilnia, miestiečių meiliai vadinama Vilnele, davė vardą Vilniaus miestui. Būtent Vilnios ir Neries santakoje kūrėsi Vilniaus pilių sistema ir ankstyvasis Vilniaus miestas. Vilniaus miesto teritorijoje Vilnia vingiuoja net 21 kilometrą, nuo Viktariškių iki santakos su Nerimi ties Gedimino kalnu. Tai labai vaizdinga, srauni, akmenuota ir vingiuota upė, tikras Vilniaus brangakmenis.

Vilnia yra kairysis Neries intakas. Upės ilgis apie 80 km, baseino plotas 624 km². Vilnia išteka Medininkų aukštumoje, Vindžiūnų kaimo apylinkėse, ties Lietuvos ir Baltarusijos siena. Nusileidusi nuo senųjų aukštumų Vilnia teka per smėlėtą miškingą Lavoriškių lygumą, o žemupyje, Vilniaus miesto teritorijoje, vėl kerta Medininkų moreninį kalvyną ir baigia kelionę Gedimino kalno papėdėje. Upė gausiai maitinama požeminių vandenų, todėl išlieka vandeninga visus metus.

Vilnia Vilniaus miesto teritorijoje teka 0,5–1,3 km pločio R-V krypties terasuotu senslėniu, kuris skrodžia Medininkų moreninį kalvyną. Vilnios žemupio slėnis yra gilus ir vaizdingas, įsirėžęs net 60 metrų. Jame skiriamos 9 viršsalpinės terasos. Vilnios slėnį supa vaizdingi Sapieginės, Belmonto (dešiniajame krante) ir Ribiškių, Pavilnių (kairiajame krante) eroziniai kalvynai.


Žemupyje Vilnia itin vingiuota, srauni ir akmenuota, primena kalnų upę. 10 km ruože nuo Pavilnio iki žiočių Vilnios nuolydis siekia net 4 m/km. Krantai čia statūs, vaizdingi. Ypač išsiskiria aukščiausia Lietuvoje Pūčkorių atodanga. Vagoje daug akmenų, rėvų ir slenksčių. Būdingas upės vagos plotis 15-20 m. Daugelyje vietų upė nesunkiai perbrendama, nes tėra tik 0,4–0,7 m gylio, tačiau kai kur pasitaiko ir gilesnių sietuvų. Į Vilnią miesto teritorijoje įteka 5 nedideli upeliai – kairieji intakai: Kyvė, Murlė, Kaukysa ir keletas kitų.

Sraunioji Vilnia – Vilniaus pramonės lopšys. Prie Vilnios nuo seno kūrėsi Vilniaus priemiesčiai ir tolimesnės gyvenvietės su malūnais ir dirbtuvėmis, fabrikais. Tai Sereikiškės, Užupis, Paplauja, Markučiai, Belmontas, Pučkoriai, Kučkuriškės, Rokantiškės, Naujoji Vilnia. Čia nuo seno buvo daug užtvankų, tvenkinių ir kanalų. Iki šių dienų išliko Kučkuriškių (Rokantiškių) ir Belmonto (įrengtas Vilnios senvagėje) tvenkiniai, Belmonto malūno užtvanka ir kanalas.

Vilnios vaga Vilniaus miesto teritorijoje gerokai pakeista įrengiant Vilniaus pilių gynybinę sistemą, malūnus bei dirbtuves. Ypač pakeista upės vaga ties Gedimino kalnu. Senovėje Vilnia aptekėdavo Gedimino kalną ir Vilniaus katedrą iš pietų ir vakarų ir įtekėjo į Nerį ties dabartiniu Mindaugo tiltu (Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka). Dabartinė Vilnios vaga tarp Gedimino ir Trijų kryžių kalnų iš tiesų yra kanalas, iškastas gynybiniais sumetimais XIV a. pabaigoje. Gedimino kalnas keletą šimtmečių buvo „sala“ – aplink jį iš visų pusių tekėjo vanduo. Senoji natūrali Vilnelės žemupio vaga ties Vilniaus katedra ir pietine Gedimino kalno papėde ilgainiui prarado savo reikšmę, galiausiai virto pelkėjančiu grioviu ir XVIII a. buvo užpilta. Dabar jos nelikę nei ženklo.

Įdomu, kad ledynmečio pabaigoje Vilnios žemupys tekėjo gerokai toliau į vakarus, siekė net dabartinę Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžą. Ilgainiui upės vaga, grauždama dešinįjį krantą, traukėsi rytų kryptimi, link Sapieginės kalvyno, taip suformuodama natūralų pakopomis žemėjantį „amfiteatrą“ su legendiniu Šventaragio slėniu, kuriame vėliau išsidėstė Vilniaus senamiestis.

Vaizdingos Vilnios pakrantės puikiai tinka romantiškiems pasivaikščiojimams. Srauniąja Vilnia labai smagu plaukti baidarėmis ar kajakais – kiekvienas vilnietis ir miesto svečias turėtų išmėginti šią pramogą.

Informaciją parengė:

LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas

LEU geografijos specialybės III kurso studentas Edvinas Daujotis


Informaciniai šaltiniai:

  1. 1:25 000 mastelio 1938 metų Naujosios Vilnios topografinis žemėlapis (lenkų k.). Nowa Wilejka, Pas 30 – Slup 41-A. -Warszawa, 1938 r.
  2. 1:25 000 mastelio 1933 metų Vilniaus topografinis žemėlapis (lenkų k.). Wilno . Południe, Pas 30 – Slup 40-F.- Warszawa, 1933 r
  3. Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. -Vilnius, 2002. – 84 p.
  4. Gailiušis, Brunonas, Jablonskis, Jonas, Kovalenkovienė, Milda.  Lietuvos upės :hidrografija ir nuotėkis. Kaunas, 2001.- 790 p.
  5. Guobytė, Rimantė. Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija
  6. Lietuvos reljefo žemėlapis © UAB Hnit Baltic, 2016.
  7. Lietuvos upės: Vilnia .
  8. Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai
  9. Vilnia. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. –  Vilnius, 2014. – T. XXV , p. 188.
  10. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato tvarkymo plano (planavimo schemos) aiškinamasis raštas

2 thoughts on “Vilnia

  1. Kestutis says:

    Sveiki , dekoju uz idomu ir informatyvu tinklapi . Noreciau suzinoti kas yra Vilnios uztvankos nuotrauku autorius ir ar galeciau kelias ar bent viena panaudoti savo knygoje ( rengiama leidybai ) apie zukle Lietuvos upese , ir kokios keliamos salygos be nurodyto nuotrauku autoriaus .
    Pagarbiai Kestutis Zanevicius .

    • Agne says:

      Laba diena,

      džiaugiamės tai girdėdami. Greitu laiku su Jumis susisieks mūsų fotografė ir galėsite aptarti visus su nuotraukų panaudojimu susijusius klausimus.

Parašykite komentarą