Pamėnkalniu arba Taurakalniu vadinamas virš Lukiškių iškylantis Neries slėnio šlaitas Naujamiesčio seniūnijoje. Tai puikiai vilniečiams žinoma ir gausiai lankoma vieta, viena geriausių miesto regyklų. Nuo Pamėnkalnio atsiveria nuostabi miesto centro ir Neries slėnio panorama.
Pamėnkalnio aukštis matuojant nuo papėdės – apie 30 metrų. Jo šlaitas žemėja ne tolygiai, o keliomis pakopomis – terasomis. Šios terasos atspindi Neries slėnio formavimosi istoriją – jos susidarė Neries upei keičiant ir gilinant savo vagą. Dabar sunku įsivaizduoti, tačiau prieš tūkstančius metų Neris tekėjo šalia Pamėnkalnio. Neries slėnio šlaitas skiria Naujamiestį į dvi dalis. Pamėnkalnio viršuje plyti smėlinga lyguma, ant kurios pastatyta viršutinė Naujamiesčio dalis, o papėdėje – trečioji Neries slėnio terasa, kurioje išsidėsčiusi žemutinė Naujamiesčio dalis – miesto centras (istoriškai Lukiškės).
Pavadinimo kilmė
Daug painiavos kyla dėl kalno pavadinimo. Istoriniai šaltiniai rodo, kad seniausias kalno pavadinimas – Velnių kalnas (lenk. Góra Czartowa). Toks pavadinimas leidžia manyti, kad ši virš Neries slėnio iškylanti vieta buvo senovės lietuvių šventvietė (Velnias arba Velinas – senovės lietuvių mirusiųjų, požemių dievas; su jo vardu susiję tokie žodžiai kaip vėlė ir Vėlinės. Velnias senovės lietuviams buvo visai ne neigiamas personažas, o vienas gerbiamiausių, svarbiausių dievų). Pirmą kartą Velnių kalnas (lenk. Góra Czartowa) minimas dar 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams. Pavadinimas Góra Czartowa ne kartą fiksuojamas ir vėliau. XVII a. užfiksuojamas ir semantiškai giminingas Pamėnkalnio vardas (pamėnas – „šmėkla, pamėklė“). Peršasi išvada, kad skirtingomis kalbomis kalbančių miestiečių lūpomis ši vieta buvo vadinama dviem tą patį reiškiančiais vardais. O į rytus nuo Pamėnkalnio plytėjo Molio kalnas – toje vietoje vilniečiai nuo seno kasdavo molį.
Istorija
Kaip gi atsirado pavadinimas Taurakalnis? Istorija paini. Kalno žemė ar tik jos dalis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matininkui, Stakliškių seniūnui Juozapui Teodorui Daraškevičiui Boufalui (lenk. Józef Teodor Doroszkiewicz Bouffał). Vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa (t.y. Boufalo kalnu). Pirmojo lietuviško vadovo po Vilnių rengimo metu, Mykolas Biržiška su bendraminčiais, gal nelabai gilindamiesi į kalno lenkiško pavadinimo asmenvardinę kilmę, išvertė pavadinimą pažodžiui – „tauro kalnas“. Tai labai gražiai derėjo su Vilniaus įkūrimo legenda, pasak kurios Gediminas sumedžiojo taurą, o ilsėdamasis susapnavo geležinį vilką ir upių santakoje ėmė statyti Vilniaus miestą. Taip gimė istoriškai klaidingas, šiandien dažnai vartojamas kalno pavadinimas Taurakalnis.
Pamėnkalnis iki pat XIX a. pabaigos buvo už miesto ribos. Šalia Pamėnkalnio, kur dabar stovi sovietmečiu pastatyti Santuokų rūmai, nuo XIX a. pradžios buvo liuteronų kapinės. Iš jų likęs tik F. Niškovskio koplyčia-mauzoliejus, kiti kapai sunaikinti. O kalno rytiniame šlaite esantys laiptai sudėlioti iš taipogi sovietmečiu sunaikintų žydų kapinių prie dabartinės Olandų gatvės antkapių…
1963 metais ant Pamėnkalnio buvo pastatyti Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai. Dabar šis pastatas apleistas, jo ateitis neaiški. XX a. pradžioje žymūs šalies veikėjai, tokie kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei Jonas Basanavičius, ketino ant Pamėnkalnio įkurti Tautos namus – visos Lietuvos kultūros centrą. Šiuo tikslu buvo nupirktas sklypas ir surinkti pinigai, bet idėjos įgyvendinimui sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Galbūt ši idėja galėtų išsipildyti šiandien?
Informaciją parengė:
LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas
LEU geografijos specialybės III kurso studentė Greta Pečiulytė
Informaciniai šaltiniai:
- 1:25 000 mastelio 1933 metų Vilniaus topografinis žemėlapis (lenkų k.). Wilno, Pas 30 – Slup 40-C. Warszawa. – 1933 r.
- Apie Lukiškių vietovę ir Lukiškių aikštę
- Geografinė-istorinė gamtinių sąlygų interpretacija Vilniaus miesto kūrimosi ir plėtros eigai atkurti
- Guobytė, Rimantė. Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija.
- Klimka, Libertas. Senovės lietuvių dievai ir deivės. – Vilnius, 2009. – 45 p.
- Lietuvos reljefo žemėlapis © UAB Hnit Baltic, 2016.
- Taurakalnis.
- Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija. – Vilnius, 2006. -783 p.
- Vilniaus miestas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose